AUTENTIŠKA MOTINYSTĖ

Autentiška motinystė – tai leidimas sau būti savimi, leidimas vyrui ir vaikams būti tokiems, kokie jie yra, be poreikio pakeisti.Tai ryšys su savimi, savo kūnu, leidimas sau jausti ir ryšio puoselėjimas su vaiku. Mes kiekviena turim tą vidinį aiškų žinojimą, kas kaip kada ir kodėl vyksta. Kaip elgtis, ką sakyti, ką daryti. Tik taip dažnai esam paskendusios mintyse, užsisukusios savo protuose, kad tiesiog nebegirdime kūno siunčiamų žinučių. Ir viskas su tuo yra gerai. Tiesiog pastebėjusios tai, mes galime pasirinkti, kad viskas būtų kitaip. Galime vėl sugrįžti prie mūsų prigimtinio motiniškumo. Auginti lengvume, džiaugsme, pasitikėjime, pasimėgavime, tėkmėje. Ir tai nėra apie tai, kad motinystė pasidarys švelni kaip vienaragis. Tai labiau apie taiką ir ramybę, net tada, kai siaučia vėtros.

Mano didžiausias troškimas atitraukti mūsų dėmesį nuo vaikų, ir sugrąžinti jį į save. Taip, suprantu, norime geriausio savo vaikams, norime užauginti taip, kad nepatirtų to, ką patyrėm mes, arba kad gautų pakankamai meilės ir pan. Bet pirmiausia:

1. VISKAS PRASIDEDA NUO MŪSŲ

Viskas prasideda nuo mūsų. Lengvumas ir ramybė prasideda mumyse. Kadangi mūsų mažieji dar yra visiškai mūsų energijos rate, jie puikiai atspindi mums kaip mes jaučiamės, net jei dar to pačios nepastebim ar nesuvokiam. Ir kai į vaiko erzulį mes reguojam pirmiausia atkreipiant dėmesį į save, o kaip jaučiuosi dabar aš? Galime likti maloniai / nemaloniai nustebintos, kad taip, aš jaučiu nerimą, pyktį, nepasitenkinimą ir pan. Taip gauname žinutę, kad galbūt nepatenkinome kažkurio savo poreikio, kad kažkas vyksta ne ta vaga. Ir vietoj to, kad bandytume pakeisti vaiko elgesį, galime atsipalaiduoti tame, ką jaučiame ir vėl sugrįžti į ramybę ir pasitenkinimą. Atsipalaidavus mums, kaip netikėta J atsipalaiduoja ir vaikai. Nes jei esame ramios viduje, tai vaiko joks nepasitenkinimas mūsų neišmuš iš vėžių.

2. DĖMESYS SAVO JAUSMAMS

Dėmesys savo jausmams. Mūsų emocijos – mūsų kompasas. Mes labai dažnai vengiam ‚blogų‘ jausmų ir laukiam bei džiaugiamės ‚gerais‘. Bet jei tai tik kelio ženklai primenantys mums, kad važiuojame teisinga kryptim ir perspėjantys, kad tuoj nulėksim nuo kelio? Ar yra tada geresnių ir blogesnių emocijų? Tai tiesiog pojūtis kūne, kuris jaučiasi maloniai arba nemaloniai. Ir jei mes leistume būti lygiai taip pat visiems jausmams daug greičiau vėl pavyktų sugrįžti į palankų kelią. Čia kaip sakyti, šito savo vaiko, tai aš nemyliu. Jis blogas. Tik ar tikrai jis blogas, ar tik mes apie jį taip nusprendėm?

3. KURKIME RYŠĮ

Kurkime ryšį. Kad ir kiek mes žinotumėm ir taikytumėm vaikų auginimo ir auklėjimo taisyklių, nei viena neveiks, kol mes neužmegsime tikro, gyvo ryšio su savo vaiku. Tai pamatų pamatas. Ir daug lengviau būti ryšyje su vaiku, jį stiprinti ir atliepti, kai esame ryšyje su savimi (pirmas punktas).

Labai lengva atitūkti mintimis į savus reikalus ir paskęsti mintyse. Tik tada pradingsta labai svarbus dalykas. Pradingsta ryšys. Kaip aš vadinu, stebuklingas siūlas ima ir nutrūksta. Ir tada daug sudėtingiau pastebėti, kokio vaiko poreikio neatliepėme, kaip jaučiamės mes, kaip jaučiasi vaikas ir tame jau pradeda gimti chaosas. Kuo greičiau sugrįžtame prie to, ką aš jaučiu, kur esu dabar, ką darau dabar, tuo lengviau užgesintį gaisrą, kol jis neįsiplieskė. Ir taip darome ne todėl, kad nejaustume kaltės ar graužaties, bet todėl, kad tai lengviausias būdas auginti. Išlaikyti ilgalaikę harmoniją ir balansą.

Svarbiausia yra intencija. Jei mes esame linkusios į bendradarbiavimą su vaikais, atliepiame jų poreikius, atjaučiame ir priimame juo tokius, kokie jie yra, jei tikrai bus linkę bendradarbiausti su mumis. Ir taip, kartais tai nėra taip, kaip norime mes, kartais tai nėra patogu, kartais pratrūkstame mes ar vaikai, bet tai nereiškia, kad kas nors yra su tuo blogai. Tai reiškia, kad esame žmonės, ir nutinka visaip. Ir šioje vietoje ypač padeda leidimas sau būti netobula. Leisti klysti sau ir leisti klysti vaikui. Taip mes galime rasti naujus sprendimus, naujus būdus, naujas galimybes. Svarbiausia yra intencija. Ji visada išlaviruos ir išnaviguos į tiesiausią kelią.

4. ESU, KOKIA ESU

Esu, kokia esu. Tapus mama, pirmiausia akys nukrypsta į kitas mamas. Kai jos atrodo, jaučiasi, kaip augina, kaip gamina, ar yra laimingos. Taip mes pradedame lygintis viena su kita, taip gimsta didysis džiaugsmo vagis. Juk mes net nežinome iš tiesų, kaip ir kuo gyvena kita, tačiau pačios iškeliam sau kartelę, kokios turim būti.

Mama irgi žmogus, tą primenu ir sau. Primenu, kad turiu savų poreikių, kuriais privalau pasirūpinti. Ir net pirmiau, nei pasirūpinsiu kitais.

Ir čia susiduriam su kitu iššūkiu. Jei rūpinsiuos pirmiausia savim, jei darysiu, kaip man atrodo, ką pasakys kiti? Ir čia uždarom savo autentiškumui duris, savo šansui išsiskleisti kaip gražiausiai pasaulio gėlei. Uždarom duris ir vaikams, pamatyti nuostabų mūsų grožį.

Tok leidus būti sau savimi – leisime vaikams būti savimi.

5. LEISKIME JAUSTI SAVO VAIKAMS

Leiskime jausti savo vaikams. Kartais tikrai būna sunku atlaikyti vaikų pykčio protrūkius ir kitas jų emocijas. O ypač, kai atrodo, kad nieko neįvyko. Kad neįvyko atrodo tik mums, iš mūsų perspektyvos. Nors tai tik išsileidęs balionas. O jei tai tik nuleista padanga autostradoj? Ar tai irgi nesukelia mums jokių emocijų? Bet vis tik labai svarbu yra leisti viskam išburbuliuoti J Tai kaip putų vonia. Iš pražių putų daugėja, bet palaukus jos iššisklaido ir vėl matome tyrą, ramų, saikdrų vandenį. O jei bandytume tas putas sukontroliuoti? Apsimesti, kad jų nėra? Jas kažkaip pakavoti, paslėpti? Kuris variantas paprastesnis, lengvesnis? Taip ir vaikų jausmai, kai leidžiame jiems būti, priimdami ir su meile, viskas sugrįžta į ramybę daug paprasčiau. Ir be liekamųjų reiškinių. Nereikia vaikms jų paslėpti savo kūne, ko rezultatas – mes kaip tiksinčios bombos.

6. KURKIME SAUGUMĄ

Kurkime saugumą. Nepriimkime vaiko liūdesio, nusiminimo ar kitų emocijų asmeniškai. Kuo labiau išliksime atjaučiančios ir priimančios, tuo vaikai jaučiasi saugesni atverti mums pykčio sužeidimą. (Pyktis yra tik kūno kovos atsakas į tuos grėsmingus jausmus.). Išreikšti ašaras ir baimes yra gydymas. Ir kai vaikas pasidalinas tuo su mumis, kad ir be žodžių ir suvokimo apie ką visa tai, jie tampa laisvi. Laisvi nuo emocijų įkalinimo kūne. Jie tampa ramūs ir laimingi vėl. Ir jei vaiką užklumpa pyktis, sukurkime daugiau saugumo. Mes kiekviena tikrai tai galime būdamos kuo labiau susitelkę į tai, kas jaudina mūsų vaiką. Ir jei to nepakanka, kad jis galėtų verkti, ir toliau jaučia pyktį, tai žinutė mums, kad kasdienoje jam reikia daugiau empatijos ir juoko su mumis. Abu kuria pasitikėjimą.

7. TIKĖKIMĖS NESĖKMIŲ

Tikėkimės nesėkmių. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jei auginsime vaikus intuityviai, viskas bus kaip sviestu patepta. Skraidys tik drugeliai, o laimingi vaikai šokdami ratu juos gaudys. Kažkuriais momentais taip auginant gali pasirodyti viskas dar sudėtingiau. Emocijos pradeda veržtis kaip košė iš per mažo puodo. Pradedame jas stebėti, nebeignoruojame kaip iki šiol darydavom. Mes mokomės naujų įgudžiū, naujų būdų. Ir dar kartą pasikartosiu. Mes tik žmonės. Mes nesame tobulos ir nesiekiame tokios būti. Mūsu tikslas vėl sugrįžti į džiaugsmą, pasitenkinimą ir meilę. Leisti klysti sau ir savo vaikams. Žengiant prigimtinio motiniškumo keliu, mes išsigydome savo vaikystės žaizdas ir nuoskaudas, ir va čia labai tinka senolių patarlė – moklso šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Jau nuo pirmųjų žingsnių pastebime, kad kasdien gyvenime mažiau dramos – daugiau meilės.

8. ĮSIPAREIGOKIME VIS IŠ NAUJO

Įsipareigokime vis iš naujo. Ir tūkstančius kartų įsipareigosiu. Tiek, kiek reikės. Išlikti ramiai ir pasirinkti meilę. Tai labai įgalinantis pasirinkimas. Tai labai įgalinti patirtis. Jei reikia atsiprašau, jei reikia priimu ir atjaučiu. Esu pavyzdžiu, nes vaikams žodžių nereikia. Vaikams reikia laimingos, mylinčios mamos. Vaikai mokosi ne iš to, ką aš sakau, bet iš to, KAS AŠ ESU. Ir kai vietoj pykčio pasirenkame meilę, mūsų širdys sužydi, mes pereiname į kitą kokybę, į dar artimesnį ir glaudesnį ryšį. Kuriame tik meilė egzistuoja.

Dabar jau einame į ramesnę, lengvesnę motinystę. Ir net jei žengiam du žingsnius į priekį ir vieną atgal, mes vistiek judame į priekį: į laimingesnę ir darnesnę šeimą.

Netrukus atsidursi visiškai naujame kraštovaizdyje. Kelionė prasideda. Pasimėgauk!