Su Laura ir jos veikla esu pažįstama ne taip ir senai. Keletą kartų teko sudalyvauti jos vedamuose susitikimuose mamoms. Pajutau, kad tai šiltas, empatiškas žmogus, o jos taikoma metodika čia ir dabar atpalaiduoja mamas nuo slegiančių emocijų. Kai eilinį kartą grįžau prie savo sunkumų ieškodama sprendimo ištrūkti, parašiau Laurai. Po kelių dienų jau turėjome sesiją. Malonus ramus balsas ir šypsena, šiltai vedė per sunkias emocijas. Kartais norėjosi pabėgti, bet su išlaukimu, erdve išbūti, atsikračiau rodos nepaprastai didelio svorio slėgusio mano kūną. Pajaučiau lengvumą. Veide plėtėsi šypsena. Juokais Laurai pasiūliau daryti nuotraukas prieš ir po, nes pokytis atsispindintis veide – akivaizdus. Su dėkingumu, Ieva

Noriu pasidalinti apie vakar dienos uzsiemima  <3 Iki dabar jauciu palengvejima, ir ikvepiant jauciu kaip kvepuoja visas kunas… Pavyko paleisti daug isitikinimu apie save, galvoje prasviesejo  🙂 jauciu, kad Aš esu  🙂dabar kur kas lengviau pastebeti, kai protas bando dominuoti, kai keikvienai situacijai jis sukuria problemu, kuriu net nera. Jos tik mano galvoje. Pastebiu, priimu, susidraugauju ir paleidziu  🙂 Nuostabus jausmas ir koks is tiesu nuostabus yra gyvenimas  esu begalo dėkinga

Negaliu nepasidalinti… Širdy jaučiau, kad jei noriu susidėlioti mintis, reik rašyti. Visus tikslus, norus, svajones, darbus. Niekam nesakiau, bet ir nieko nedariau, kažkaip neišėjo.

Prieš savaitę vyras netikėtai parvežė dovanų knygelę mintims rašyti. Nors dovanų be progos iš jo beveik negaunu… Sakau – iš kur žinojai? Aišku to buvo per maža, todėl prieš porą dienų iš draugės vėl netikėtai gavau gimtadienio dovaną – kitą knygelę. Nors gimtadienis buvo prieš daugiau nei pusmetį, bet tik dabar pavyko susitikti 😁

O šiandien ateinu į užsiėmimą, o tema – tikslai ir svajonės ir jų užrašymas Visatai… Tikrai, arba mano noras toks stiprus, kad visi jį girdi, arba man Visata siunčia palaikymą, arba viskas kartu 💚 bet kokiu atveju, ačiū labai labai už šiuos atradimus ir pajautimus!!

Labai džiaugiuosi Jus atradus.

Pagaliau pajutau palengvėjimą, atėjo suvokimas, kad man nieko netrūksta, prabėgo ir mintis, kad gyvenu visiškoje pilnatvėje, nes tikrai tiek aš, tiek Liepa, tiek mano vyras MES viską turime, ko mums čia ir dabar reikia. Laura esu be galo tau dėkinga už tokias dovanas, kurias kaskart kiekvienai iš mūsų suteiki, padedi pajausti, išjausti, paleisti. Ačiū Tau, kad esi.

Jusu visu nuosirdus pasidalinimai paveike visa vidu, toks jausmas lug butume labai artimai susijusios, kaip seima:) ❤️❤️❤️🎉 as vis dar euforijoj !!! Labai labai jus visas myliu ir apkabinu ❤️❤️❤️ antradieniai tapo patys mylimiausi ir laukiamiausi ❤️

Aš vakar supratau, kad man reikėjo tiesiog ramybės, pasibuvimo, pamokos, kad į tam tikrus dalykus reik žiūrėt su juoku. Nes iš tikrųjų į Ąžuolo slogą žiūrėjau kaip į kokį plaučių uždegimą. Todėl šįkart taip lengvai išėjau… Bet prieš kelias savaites nenorėjau atidaryt to puodo dangčio. Išėjau ir atrodė viską skaudą, ypač nosį, lyg būčiau prigėrus vandens, lyg skęsčiau. Toks negerumas… Tas emocijas taip sunku pakelti, iškelti… Atrodo nieko nesinori daryti, geriau nieko nejausti, bet tada nebelieka meilės ir kaupiasi daug pykčio… Ir kiek dar daug reikia paleisti… Labai sunku, bet kai pasileidžia iš tikrųjų, iš daug giliau, apima gerumas neišpasakytas…

Aš šį kartą dar galvojau, o gal nevažiuoti, Jono miegas kaip tik ir net negaliu pasakyt jog jaučiau, kad man reikia. Man tiesiog patinka kitokia diena, ateini čia ir kažką kito nu eiki. Na, bet matau, kad man tikrai reikejo, tiek visko prisikaupe buvo, o net negalvoji, kad daug. Man tas ir patinka ateini ir pasižiūri į save:) ačiū Laura Oras už leidimą būti, bet ne pasyviai, o atsigreziant i save. O Jums merginos ačiū, kad dalinates ir, bent aš tai visada jaučiu pagarbą kito jausmams ir dalijimąsi nesureiksminant to

Laura, ačiū! Visad galvojau, kad geriau būt protingai, nei išdrįsti padaryti kažką, nežinant kaip viskas bus! 
Dar vienas ženklas man  🙂
Tu kažkokia ne šios žemės būtybė ❤

Bet pažiūrėkit kokie jie atsipalaidavę, linksmi, susidomėję, nors šalia mes būdamos ir nemaloniom temom kalbam, paverkiam…vaikai laisvi ir nesivaržantys, nes mes čia, pas Laura, leidžiam sau būtent tokiom irgi būti.
Slėpdamos jausmus, tik pasidarom vaikam mažiau „aiškios” kas ir jiem sukelia įtampą ir turim zirzalynę 🙂

Aš žinokite šiandien jaučiuosi kaip kokia stichija, nu turiu jėgų tiek, kad kalną į kitą vietą perneščiau 😀Ir dar labai sau graži atrodau 🥰 nu bet tai kaip man patinka mūsų susitikimai 😍 ačiū 🙏

Man tai pasileido su pykčiu… gal ne pasileido, o atėjo tas suvokimas, kad po pykčiu iš tikrųjų slepiasi kiti jausmai. Taip netyčia, kai Ąžuolas pradėjo lipti vis žemyn iš salės, atrodė ima pyktis. Ir staiga supratau, kad čia ne pyktis, o tiesiog aš bijau, kad jei jis nueis vienas, jam gali kažkas atsitikti, kažkam nepatiks, kad vaikas vienas slampinėja, nesaugu. Ir taip gerai atleido 🤗🙏 kad ėmė ir grįžo Ąžuolas atgal be jokio prašymo

Daugybė stebuklų įvyko ir vis dar vyksta: santykiai su vyru puikus, Povilui rankų neberia, su parkingu nebeturiu problemų 😂 tik tuo pačiu mokausi priimti visas savo emocijas ir būsenas. Šiuo metu visa savim jaučiu, kad turiu pristabdyti ir išmokti sulaukti, atsipaliaduoti ir pasitikėti, o laikas piešiant buvo pati geriausia meditacija. Ačiū už visas pamokas, pastabas ir nuolatinį lydėjimą, šitame man naujame kelyje