Po gimdymo supliuškęs pilvas man atvėrė tuštumą ir suvokimą: taip kaip buvo, jau niekada nebebus. Galiu pykti, nepriimti ir priešintis, bet tai nieko nekeičia, Aš jau kita. Aš jau nauja! Ir dabar reikės išmokti gyventi ne tik su mažyliu, bet ir su Savimi, su ta, kurios iki šiol nepažinojau… Tai gali įvykti greitai, o gali ir užrtukti. Tik aišku viena, tapti mama – tai duoti sau laiko! Nespausti ir nereikalauti iš savęs per daug. Tai kasdeinis žengimas pirmyn. Ir kaip mes jaučiamės labai skirtinga kiekvienai. Vienos didžiuojamės strijų žemėlapiais ant pilvo, kur buvo Žmogaus namai net visas 40 savaičių, kitos net nelikus akivaizdžios žymės, jam priekaištaujame, nemylime. Vienos džiaugiamės mamystės patirtim, kitoms tai tikrai sudėtingas iššūkis. Ir viskas su tuo yra gerai! Mes tiesiog taip jaučiamės. Kiekviena skirtingai, kiekviena savaip.